tuščia, ir net ne truputuką, o daug.

6/24/2013


verkti dėl meno yra ne tas pats, kas dėl išsipylusios arbatos
arba duonos, kuri nukrito ant grindų sviestuota puse.
verkimas dėl meno man labiau panašus į netektį.
lyg kažką palaidojau savy, lyg užkasiau kažkokią dalelę savo sielos.

ir dabar ji pasikeitė
ir lyg dabar aš kitokia,
kita.

meno mergaitė išskrido į didesnių žmonių pasaulį, pradurtu, papilkėjusiu nuo dulkių, oro balionu,
pro apniukusius debesis, kurie tuoj tuoj pratrūks.

ir vėl, vėl ašarom.
kartu su apsiblaususiom mintim, kurios vis sukas ratu.
kur dingo, kur dingo, kur..

tai, ką tiek laiko puoselėjau.
ką mylėjau ir laikiau giliai savo viduj.
piešiniai popieriuje atrodo per prasti,
o ant sienų blunka,
akys beužsimerkiant tamsėja, pagauna tingulys,
naujos priemonės nebeįkvepia,
teptukai ir dažai nebesišypso ir netrykšta spalvomis,
nes niekas jais nebežaidžia,
švelnučiai šereliai nebeglosto lygaus, kokybiško popieriaus ir neatiduoda jam savo gyvybės.


už viską liūdniau, kai verki, nes nežinai, kur dingo dalis tavęs ir kaip ją susigrąžint.


You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets