memuarai iš Garbanoto Bosisto arba kaip muzika mane palietė darsyk.

4/24/2012

(nuotrauka Monikos Daužickaitės)

įsimylėjau iš naujo, įsimylėjau muziką ir jos garsus, nors mylėjau ir amžius prieš tai, aš sugebėjau vėl pamilt iš naujo, tik šįsyk dar stipriau, bet ne tą paiką pasirodymą, kurį ji suteikia atlikėjams, bet visą giliausią jausminę esenciją, rašau ir jaučiu, kaip kūnu teka šiurpo srovės, nes tai kažkas nepaaiškinamo, ramybė ir džiugesys vienu metu, nors mane ir bebaigiąs praryti miego alkis, aš noriu rašyt ir išrašyt visas šitas gražias emocijas, švelniai ir tyrai plevesuojančias mano galvoje, švelniai besiliečiančias prie širdies kertelių, kurios šiuo metu daro mane nepaprastai laimingą.

ir dabar keliu rankas į viršų, kaip keliau jas, kai grojo Garbanotas Bosistas, keliu už laimę, už gėrį, už tikras, nesuvaidintas emocijas, nes tai vienareikšmiškai yra vieni geriausių jausmų pasaulyje.
kai gali šypsotis ir verkti vienu metu, šokti kaip pakvaišęs ir tau visai nerūpi, ką apie tave pagalvos aplinkiniai, kurie net nesuvokia, ką tu patiri, kai gali būti tikras ir nebijoti savo tikrumo, išlįsti iš kiauto ir nebesislėpti.

kaip Sigita rašė: "Pure emotion, crystal tears. Something, someone, somehow special."

ir tikrai tikrai, kai išgirdau pirmuosius I Thought akordus, aš stovėjau žibančiomis akimis.
rankos dengė burną, akys pildėsi džiaugsmo ašaromis ir jaučiausi nežinau kaip, lyg ant kokio pūkučio debesies,
iš nežinia kur pasirodė šokti drąsinantys dūmai, kurie man buvo beveik nė motais, ir aš šokau, paskendau muzikoje ir pradingau savyje, panirau į visišką muzikinę pilnatvę.
žinot, tai yra fantastiška, gal todėl ir rašiau wywh, nes norėjau dalintis, bet.. tiek to.



šokau kažkur iki 2am ir, man atrodo, kad tai kolkas viena iš įsimintiniausių naktų mano gyvenime.
ir nušalusios kojos, ir nuoširdžios kalbos bei galiausiai išaiškinta mano blog'o pavadinimo prasmė.

labanakt.



lenkiuosi muzikai, nuostabiesiems jos nešėjams iš Garbanoto Bosisto,


ir..



You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets