and the arms of the ocean are carrying me.

3/11/2012


nenoriu tavo pokštų, liūdesy.
nenoriu tavo negatyvumo, širdgėlos ir kitų kompanionų.
užteks.

ar ne paties žmogaus pasirinkimas yra panirti į liūdesį ir leisti jam save pagrobt..

kodėl reikia leistis į liūdesio liūną ir leist jam apiplėšti tavo brangų laiką ?


paradoksalu, bet kartais liūdesys yra linkęs išlaižyti žaizdas.
kažkaip apvalyt,
o gal net parodyti tikrąją pusę,
tikrąją, jausmais kirbančią žmogaus pusę.

kuri be išjautimo būtų ne tokia, netikra.

gal tikrai žmogus yra stipriausias, kai liūdi.
ir stiprus, ir be galo trapus bei pažeidžiamas.

gal tikrai liūdesys sutvirtina, užgrūdina.
man sunku pasakyt, nes aš to savyje nesuvokiu.

aš tik žinau, kad, kai liūdna, nesinori nieko prisileist, bet tada pasineriu į pokalbius su savim
ir, matyt, atrandu savo nuoširdžiąją pusę.
o juk nuoširdumas yra tvirtybė,
reikia daug drąsos, kad galėtum būt visiškai nuoširdus tiek sau, tiek kitiems.

aš dažnai pasiklystu savo mintyse kaip gūdžiame miške, vieną akimirką manau vienaip, o kitą jau kitaip,
bet man tai kuo toliau, tuo labiau darosi priimtina, nes visgi tai tikroji mano pusė.
tebūnie su liūdesiu, kuriam kartais pasiduodu, su kuriuo kartais kovoju, tebūnie su nesupratimu ir nuolat pasirodančiu ieškojimu, tačiau tai aš.

You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets