another pointless talk about self and leisure.

3/18/2012


pro langą matau žmogų, nešantį du čiužinius, šalia garuoja mėtų arbata ir aš kaskart atsikandus mamos morkų pyrago nuo pirštų nulaižau cukraus pudros likučius.
keisčiausia tai, kad sėdžiu visiškoje tyloje, ūžia tik kompiuteris ir krebžda kliaviatūra.
žinot, jaučiuos keistai.

žmogus neša vieną čiužinį.

jaučiuos ištuštėjus, taip, lyg po šitos akimirkos daugiau jau nieko nebus.
nėra ūpo žiūrėti į priekį ir kažko laukt.
kažkaip šiandien viskas dingsta, nežinau kodėl.
tad, galbūt, gyvenimas čia ir dabar ne visada pasiteisina.
bet, visgi, po šitos akimirkos yra kita ir dar kita, ir dar kita.
ir jų dar bus begalė iki to meto, kai mano širdis sustos.
tada man akimirų jau nebebus, jų bus kitiems.
nėra gerai nusiteikti taip, kad laiko dar daug.
čia niekas neaišku, vienas momentas ir gali netekti visko.
kraujo lakstymo po pačius smulkiausius kapiliarus.

noriu pabust iš to keisto transo ir nenoro nieko veikt.
nežinau, gal čia tik fizinė būklė man dabar daro tokią idiotišką įtaką..
vis peržiūrinėju nuotraukas,
gręžiojuos į puikų savaitgalį.
tingus šlepsėjimas per miestą, arbata ir Erika, žalias nagų lakas, nemokamas vynas, parodos atidarymas, juokas ir Sigita, penktadienis ir pilnas miestas žmonių ir jų keistų žvilgsnių, paskubomis išgerta karamelinė macchiato su daug karamelės, kitas rytas ir plati šypsena vos išsiridenus iš lovos, kiti veiksniai, kurie dar labiau pakėlė mano nuotaiką, tada pilna salė nuostabių kačių, jų skraidančių pūkų, galybė susidomėjusių žmonių su striukėm ir kačių šlapimo tvaikas, bet visa tai buvo gražu, tik aš mąsčiau, kaip noriu namo, apkabint savo katę, kad ji žinotų, jog ji man vis vien geriausia. Gyvūnas jaučia, kai jį myli.

susitikau Sigitą, po kačių parodos palikau mamą, jos drauges ir sesę, su Siga patraukėm į miestą ir vėl tuo pačiu sunkiu šlepsėjimu, čia vis tas oras kaltas, praūžė man galvą, patextinau Akvilei, nes labai norėjau ją pamatyt, vėl karamelinė macchiato su dar daugiau karamelės, jau trečias mano kvankiškas skečas coffee inn'e, nuotraukos, vėjo gūsiai, šilti ir tušti namai, laisvė.

skauda galvą, skauda pilvą, čia ir vėl viskas pernelyg išsamu ir asmeniška, nežinau, kaip atsikratyt to poreikio nuolat rašyt apie save ir kaip aš leidžiu laiką, gal tai nėra taip jau tragiškai blogai, tačiau vis daugiau savęs palieku internete.

whatevz, nėra ko krimstis.
nebent krimsti sausainį.
here, have a cookie, cutie.




You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets