something, oh yea.

1/22/2012



vandens garai tykiai nusėdę ant veidrodžio ir aš stoviniuoju mažoje,
dregme persisunkusioje vonioje,
garai apkabinę veidrodį, bet veidrodis rodo,
jame ryškiai tyvuliuoja raudonos, kaip reta, krauju prisotintos lūpos,
raudonos ne nuo lūpų dažų, aš šiandien natūrali;
raudonos ne nuo bučinių,
(seniai, bet pamenu kieno liestos)
raudonos nuo obuolių, nuo paprasčiausių rudens medžių vaisių,
raudonis ištryško.
ir akys, į mane žvelgia akys, ne svetimos, o pažįstamos.
tarsi sveikinasi su manim ir taria:
- Tu šiandien gyva, nes matai, šiandien gyveni, nes vis dar jauti.
ne tik instinktyviai, bet ir iš širdies.
nes nori jausti.
žydros akys, nepadengtos įprastais juoduliais su kuriais jaučiuos tokia savimi,

patogiai, lyg apsisaugojusi.
akys, su kuriomis gimiau prieš kiek daugiau nei 19 metų.
akys, tokios tikros.
užsigalvojusi tepu riebų šaltalankių kremą ant žandų, nežinau kam,
bet tai tapo įpročiu jau gal nuo 13.
akys nepatenkintos, mato randus.
akys nepatenkintos, siunčia nervinius impulsus į smegenis.
kyla prisiminimai apie vėjaraupius.
šašai, ašaros, niežulys ir liūdesys.
emocinis jautrumas.
visąlaik juo pasižymėjau.

-------------

akys žydros, gan balzganai.
sausos lūpos rimsta ir praranda raudonį.
ant viduriniojo piršto vazelinas, magiškai kvepiantis saldainiais.
kreivi purpuriniai nagai.
ir salotinis rankšluostis, nusėstas raudonų dėmių.
kyla noras trumpam dingt ir vėl kelioms valandoms išnykti knygoje.
kaip sudominsi mane šiąnakt, Marcinkevičiau ?




        (nuostabi Rasos nuotrauka, šiuo metu puošianti mano desktopą.)





ir daina, visą dieną nekrentanti iš galvos.
ir gerai, tegul nekrenta.
dar ilgai mintyse ją dainuosiu.

You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets