įkvėpėjas.

7/02/2011

prieš skaitymą nepamiršk įsijungti ir bent 6 minutes palepink savas ausis!



Šįvakar mano aplinka kiek kitokia nei įprastai: perdėm tvarkingas stalas, (šiandien valiaus namie tad dar nespėjau apsiversti popieriukais, puodukais ir įvairiais pieštukais.)
dubenėlyje ilsisi keli baziliko koteliai, nuraškyti tiesiai nuo palangės. (žinau, kad tai prieskoninė žolelė, bet mėgstu ją šiaip pakramsnot.)
vaistai nuo slogos ir skiautelė tualetinio popieriaus. (dėl neaiškių priežasčių apsirgau per patį vidurvasarį.)
šaukštas, pakutis cukraus ir turbūt vienintelis šį vakarą įprastas dalykėlis - puodelis su žalia arbata.
ausyse kątik baigė skambėti Ludwig Van Beethoven Trečioji Simfonija „Herojui“.
Dabar gėriuosi „Fur Elise“..

Šįvakar man patinka šis nepaprastas kūrėjas.
Atradau jį vėl, tik šį kartą su daugiau sielos, jausmo ir noro įsiklausyti į jo muziką.

Nežinau, kaip jūs, bet aš toks žmogus, kurį vaizdas priverčia iki galo patikėti.
Galima tikėti ausimis, širdimi, siela..
Žinoma, aš tikiu ir šiomis esybės dalimis, bet mano akys irgi nori matyti. Jos nori matyti tolin. Ir tikėti tuo, ką mato.
Mano akys tiki. Žydra jūra tiki. Žydroje jūroje prieš saulės šviesą skęsta dumbliai.
Taip aš apibūdinu savo akis. Taip, aš ir vėl krypstu nuo temos, kurios nėra, bet aš dinamiška. Ir turbūt šį vakarą mane būti dinamiškesne nei įprastai skatina Beethoven Devintoji Simfonija su turbūt visiems puikiai žinomiems Frydricho Šilerio „Odės džiaugsmui“ žodžiais. Anot išmaniosios interneto enciklopedijos Wikipedia, tai buvo pirmoji simfonija, kurioje solisto ir choro balsai skambėjo kartu su instrumentais.
Na, krypstu į lankas.
Lapelis po lapelio dingsta bazilikas. Na ir keistuolė ! Be ketvirčio dvylikta, o ji kramsnoja baziliką! Nagi kur tai regėta..
Nori žinot, kodėl savas akis taip apibūdinau? Juk taip paprasta atspėt. Arba bent jau panagrinėt.
Jos žydros, kartais pilkos, kartais tamsiai mėlynos, o kartais žydrumo tokio lyg žiūrėtum į Negyvąją jūrą. Negyvos, kai verkiu. Gal kažko netenkančios. Gal ištekančios sielos. Gal. O gal ir ne. Sunku kažką pasakyt.
Dumbliai. Sakai šlykštu? O man patinka dumbliu glitumas. Todėl metu juos į savo Negyvąsias jūras, kai nušvinta saulė. Prieš saulės šviesą mano akys turi žalsvumo. Taigi.

Žalioji prinoko, o baziliko liko 7 lapeliai, 5 didesni, o 2 mažyliai. 7 yra mano antras mėgiamiausias skaičius po 14.
14 dieną aš gimiau, tad, jei jau buvo lemta gimti man tokią dieną, vadinas..
Vadinas šis skaičius turi lydėti mane gyvenime.

7 todėl, nes tai keturiolikos pusė. Ir, anot kažkieno, magiškas skaičius.

Tikiuos nesublogsiu nuo baziliko ir neužsibaigsiu kaip Alexander Supertramp nuo laukinės bulvės lapelių ar ko ten.. iš Into The Wild.
Na, bet pabandyt galima.

Bazilikas kažkuo man primena tą neskanų dantų vaistų skonį.
Bet bazilikas kvepia, o tai atperka jo kaltę ir norą būt panašiam į mano vaistus.
Dievaž, per pastarąjį mėnesį būsiu atsibuvus stomatologo kėdėje už visą nebūtą laiką. Nusipelniau.
Bijau, bet tikiuosi, kad viskas išeis tik į gerą.

Kodėl Beethoven šį vakarą?
Na, ko gero todėl, nes apie jį man priminė vizualusis pasaulis.
Televizorius rodė Copying Beethoven, puikus filmas, tad nusprendžiau, kad reikia ir jums apie kūrėją priminti.

Nes muzika yra siela..


Žinot, manau šiam vakarui tiek.
Gal greitu metu sulauksiu dar įkvėpimo, kurio pastaruoju metu man nestinga.
Didelis pliusas Coldplay, kurių dėka šį bei tą nupiešiau.

Ačiū už dėmesį ir domėjimąsi, rašyt man patinka,
bet niekada nepamirškit skaitydami šitą virtualųjį dienoraštį, kad rašau tam, kad suprasčiau save.

o dabar ramybė, muzika ir skaniausia arbata..
Labanakt.

You Might Also Like

2 comments

instagram

Tweets