Pasiryši skaityt?

10/10/2010

Įrašas iš dienoraščio. 2010 10 10 15:05

Verčiu per lapus, per šituos dienoraščio lapus ir randu krūvą spontaniškumo, glėbį neišminties, saują kvailumo. Visa tai aš. Neužsislėpusi, tikroji aš. Nors kuo toliau, tuo labiau suvokiu besikeičianti. Netikėjau tuo, netikėjau, kad žmogus gali keistis, kol nepajutau to savo kailiu. Visada taip. Mokomės iš savo patirties. Šypsausi. Atsivėriau. Pastaruoju metu daug pradėjau suvokti.
Atradau suvokimą apie pyktį:
Turiu didelį potraukį pykčiui, pykčiui ant savęs ir pirmiausia ant savęs, pykčiui ant kitų. Tai kaip nusižengimas, kaip kokia pagunda, taisyklės laužymas. Taip, nusižengimas sau. Tas pyktis yra visiškai nereikšmingas. Tik akimirka, kažkokia dalelė. Bet kam, kurių galų pykti? Šitai supratau spektaklyje Pijui sušukus: "PYKTI ANT SAVĘS?!". Tartum šmėkštelėjo galvon. Įsibrovė į sąmonę.
Aišku, be pykčio neišeitų pamokyti tam tikrų žmonių. Kai kurie, mano pastebėjimu, pykstantis ant savęs laukia kitų pykčio kaip atsako, nes tai jiems atrodo savotiškai suprantama ir normalu. Užburtas ratas - padarai kažką, dėl ko ima pyktis ant savęs pačio, vaikštai, bambi, kiti pyksta ant Tavęs ir taip persineša. Tartum kokia liga. Gal greičiau kaip kokia grandininė reakcija. Pasaulis kupinas pykčio. Natūralu, kažkaip. Gal kai ko nesuvokiu, bet, matyt, taip turi būt. Ai, o bet kurių galų mokyti tuos žmones pykčiu. Jie nesupras, kol patys nepanorės. Kartais niekas nepadeda.
Penktadienį aš ir Akvilė, kuri su manim laukė autobuso, vežančio namo, stovyniavom stotelėje. Ji pasakojo man šį bei tą, bet akimirką jos žvilgsnis prapuolė, tada ji man sako, rodydama pirštu: "Žiūrėk." Ant stotelės budelės sienelės buvo prilipintas užrašas: "Nesileisk pykčio nugalimas, bet nugalėk pyktį gerumu." Štai kuo noriu vadovautis.
Jau pusė keturių. Ah. Nesvarbu, tęsiu.
Suvokimą apie žmones, draugystę:
Mane supa daug žmonių. Dalis jų puikūs draugai, dalis tiesiog draugai, kiti daugmaž pažįstami, kai kurie man net nepatinka, bet vis vien - kiekvienas jų turi savo pasaulį, savo suvokimą, savo nuomones, kurių aš pakeisti nesistengiu. Savo požiūrio niekuomet nekišu. Savo pagalbos nesiūlysiu, jei neprašysi, nebent suvokčiau, kad jos tikrai reikia. Nemėgstu jaustis kaip šuniui penkta koja.
Man atsibodo ieškoti kai kurių žmonių ketinimų, ieškoti nuoširdumo, tikrumo. Atsibodo galvoti apie tai, ko galbūt niekada nesužinosiu. Jei nesužinosiu, kuris dėvi kaukę, o kuris iš tiesų esąs tikras. Na, iš kai kurių tiesiog jaučiasi. A. De Sent Egziuperi yra pasakęs: "Man patinka, kai žmogus švyti savo šviesa." Žinai, ir man patinka. Tas natūralumas, tikrumas, šiluma. Nepaisant visko, jaučiu, kad mane supa tikrai neblogi žmonės, ypač dailėje, mokykloj. Na, be abejo išimčių yra ir ne viena.
Suvokimą tarp realybės ir svajonių:
Svajonės man lygios tikslui, kažkokiai linijai, užbrėžtai aukščiau Tavo galimybių. Be realybės svajonės niekada nebus pasiekiamos. Be realių pastangų. Tai kartais gniuždo, gąsdina, bet tenka susitaikyti. Apie ateitį svajoti išvis nebenoriu. Džiaugiuos tuo, ką turiu šiandien, šią akimirką, nes visgi tai gali būti laikina. Gal nutiks taip, kad rytoj to nebeturėsiu.
Šiandien jaučiuos kaip šmėkla, tyliai plevesuojanti po namus. Surenkanti išmėtytus daiktus, atnešanti arbatos. Tyli, taiki, siaubingai taiki ir nepastebima toms pykčio apsemtoms akims. Bandė panardinti mane į pykčio liūną, bet nepasidaviau. Nereikia man to. Tyliai sau plevesuoju toliau. Jie nesupras, jau pripratau. Eht, matyt ta knyga, kurią baigiu skurimst per savaitgalį paveikė. (Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės") Matyt kitiems ji pasirodytų kaip eliniai romantiški pezalai, o aš joje įžvelgiu kažką dvasiško. Labai noris lygint su knyga, kuria sukrimtau irgi per porą dienų, gulėdama ligoninėj praėjusį gruodį. (Paulo Coelho "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama") Nu, žodžiu whatevs. Eiliniai mano paistalai.

You Might Also Like

0 comments

instagram

Tweets